Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ analizė

Apysakoje autorius aprašo jau nykstantį kaimą. Pabrėžiamas tradicijų išsaugojimas nepaliekant senųjų namų, kad ir kaip sunku būtų juos išlaikyti. Tai parodo lietuvio stiprybę. Visas vaizdas sukuriamas vienos močiutės, gyvenančios savo kaime, akimis, kuris jau sudarkytas melioracijos darbų. Jos sūnus kaip ir dauguma to meto vyrų yra paskendęs alkoholio liūne bei pagalbą motinai suteikia labai nenoriai. Be to, jis gyvena su moterimi, kuri negerbia nei savo vyro, nei jo motinos. Vis dėlto, apysakoje stinga dviejų pozicijų –  gerosios ir blogosios kaimo pusės aprašo. Parodomi tik blogieji žmogaus poelgiai ir nuotaika skaitant apysaką  yra gana slogi. Taip pat autorius šiuo kūriniu ne įkvepia, bet smugdo dabartinio žmogaus dvasingumą, nes jame  apstu kritikos dėl augančios kartos elgesio. Granauskas gana vykusiai atspindi to laikmečio moters įvaizdį kaip pareigingos ir pagarbos vertos asmenybės, bet tai ir vėl gali sugniuždyti vyrų pasitikėjimą savimi, kadangi tikrai ne visi atitiko jų stengiamąsi parodyti neišsilavinimo lygį.  Nors tradicijos ir  išsaugojamos, tačiau jos yra deformuotos laiko ir tai klaidina skaitytoją. Be kita ko, kaimo vaizdas visgi neatitinka dabartiniojo, nes šiais laikais gaa įprasta keltis gyventi į kaimus, kur aplinka daug ramesnė negu mieste. Pastebimas aiškus vaizdo aprašas, tačiau trūksta veiksmo, nes tai pagrindinė sudedamoji dalis, patraukianti skaityti knygą neatsitraukiant nuo jos. Galiausiai autorius parodo žmogaus stiprybę ir pasiaukojimą dėl to, kas jam brangu prieš pastatydamas Kairienę, nuo traktoriaus ginančią savo namą, tačiau nepaisant to, dabar įprasta saugoti savo gyvybę, kadangi prisirišti prie daikto, o ne gyvo asmens, nėra priimtina.